Aš su vyru kartu gyvenau 18 metų, bet jo pilnai neperpratau ir nepažinau. Kol buvome jauni, nuoskaudos buvo greitai užmirštamos. Tai tarsi nusiprausimas šulinio vandeniu – ir gyvenimas vėl nuostabus!
Laikui bėgant pastebėjau godumą, tingumą ir nesveiką meilę alui. Bet tai manęs nebūtų privertę išsiskirti su vyru. Koks buvo paskutinis lašas? Melas. Blogai paslėptas, ciniškas, bjaurus.
Pirmasis scenarijus. Gruodžio 31 d. Tą dieną vyras dirbo. Aš ilsėjausi. Laukiau jo su sūnumi grįžtančio šeštą valandą vakaro. Mes padengėme stalą, įjungėm televizorių… Septynios… Aštuonios… Vienuolika… Dvylika… Skambutis… Rytas… Mano vyras taip ir nepasirodė.
Pradėjau jam skambinti nuo šeštos valandos, skambinau trisdešimt kartų… Pirmą kartą jis atsakė: „Aš važiuoju, brangioji!” Tada abonentas tapo nepasiekiamas.
Po prezidento kalbos paėmusi taurę šampano, pradėjau skambinti mūsų bendriems draugams, ligoninėms, morgams. Mano telefonas net įkaito. Sūnus graužėsi, kad „visi žmonės yra kaip žmonės, o mes…“ ir atsisėdo prie kompiuterio. Šventė buvo visiškai sugadinta. Sausio antrosios vakare jis pasirodė. Jis sakė, kad buvo sulaikytas. Po mėnesio sužinojau tiesą: Naujuosius metus šventė pirtyje su atsitiktiniais nepažįstamaisiais.
Vienas iš tokių „atsitiktinių“ po pirties parvežė jį namo, kur beveik dvi dienas buvo „šventėje“.
Antroji scena. Vakaras su šeima. Gyvenome mažame, dviejų aukštų name už miesto. Apačioje – vienas didelis kambarys (virtuvė plius svetainė). Antrame aukšte yra du miegamieji.
Didžiąją laiko dalį praleisdavome pirmame aukšte. Mes ten valgėme, žiūrėjome televizorių, kalbėjomės. Vėlai vakare, pasikalbėjome ir užėjau į miegamąjį – jau buvo vėlu. Vyras pasakė, kad tuoj ateis.
Nepastebėjau, kaip užmigau. Pabudau nuo mašinos sukelto triukšmo – mano vyras kažkur išvažiavo? Kur taip vėlai vakare? Paskambinau – abonentas nepasiekiamas. Ir vėl situacija kartojasi… Nebegalėjau užmigti… Mano širdį suspaudė. Kodėl? Kas yra to žmogaus galvoje? Grįžo apie septintą ryto, tyliai užlipo į miegamąjį ir palindo po antklode…
Trečia scena. Antras telefonas. Sūnus netyčia man prasitarė: „Pamačiau puikų tėčio telefoną. Kažkodėl jis jį slepia garaže. Pastebėjau jį visiškai atsitiktinai“. Aš suradau tą jo telefoną: tiesa, labai brangus.
Aš neseniai paprašiau vyro pinigų batams. Jis nedavė, sakė, kad neturi… Atsisėdau ant betoninių garažo grindų ir riaumojau kaip baltasis delfinas. Ir tada, kai baigėsi isterija, supratau – daugiau negyvensiu su šiuo žmogumi. NIEKADA!
Kaip aš jį išmečiau, kaip jis bandė teisintis, kaip jis erzino mane savo vizitais ir skambučiais, kaip mes išsiskyrėme, kaip jis bandė mane įtikinti susimąstyti – nerašysiu. Dabar šio žmogaus nėra mano gyvenime. Gyvenime yra sūnus, bet ne vyras. Aš jį išmečiau kaip sunešiotą veltinį batą, kurio nebegalima suremontuoti.
Gyvename kartu su sūnumi. Dabar aš miegu gerai ir mano širdyje nebėra nuoskaudų. Bet ar aš noriu ištekėti dar kartą? Ne! Ir, be to, tai yra kategoriškas NE!
