Kalifornijos universiteto mokslininkai nustatė, kad už laiko intervalų suvokimą atsakingi yra parietalinės smegenų srities neuronai.
Mokslininkus domino neuronai, esantys smegenų parietalinėje skiltyje. Magnetinio rezonanso tomografijos (MRT) aparatu specialistai stebėjo 18-kos dalyvių smegenų veiklą. Su jais buvo atliktas eksperimentas laiko intervalų suvokimui nustatyti. Jis buvo pateiktas 3 variantais.
1 variante tiriamieji ekrane matydavo pilką apskritimą nuo 350 iki 650 milisekundžių. Tada išgirsdavo 500 milisekundžių trukmės garso signalą. 2 ir 3 variantai buvo papildyti adaptacijos fazės įtraukimu – apskritimas atsirasdavo 30 kartų iš eilės, fiksuotais 200 milisekundžių ir 700 milisekundžių intervalais. Taip mokslininkai „sureguliavo“ smegenis suvokti trumpus ir ilgus dirgiklius. Visuose eksperimento variantuose dalyviai turėjo nuspausti mygtuką, kuris iš dirgiklių buvo ilgiausias – pilkas apskritimas ar garsas.
Paaiškėjo, kad dėl adaptacijos smegenyse pasikeitė laiko intervalų suvokimas. Jei buvo prisitaikyta prie trumpų dirgiklių, tolesni segmentai atrodė ilgesni, nei buvo iš tikrųjų. Ir atvirkščiai – jei buvo prisitaikoma prie ilgų trukmių, regimasis signalas buvo suvokiamas kaip ilgesnis už girdimąjį.
MRT aparatas užfiksavo sumažėjusį neuronų atsaką į trumpus signalus dėl prisitaikymo prie jų ir tokį pat atsaką į ilgalaikius signalus. Šis pokytis atitinka klaidas, kurias eksperimento dalyviai padarė vertindami signalų trukmes.
Labiausiai tikėtina, kad tas pats atsitinka, kai žmonės vertina tam tikro laikotarpio ilgumą. Kartojant fiksuotus intervalus, sumažėja neuronų reakcija ir mes pradedame vertinti realią trukmę nebe taip objektyviai. Todėl kuo ilgiau gyvename, tuo labiau priprantame prie tų pačių laiko trukmių ir jos mums atrodo trumpesnės, nei yra iš tiesų.
