Gyvenimas su prie lovos prikaustytu žmogumi tikrai nėra lengvas: nuolat tenka rūpintis jo poreikiais, ir ne visada pavyksta atrasti laiko savo pomėgiams. Vis dėlto, pagalba artimam žmogui daugeliui mūsų atrodo savaime suprantamas dalykas – tą gali patvirtinti ir Halszka, kuri kelerius metus slaugė paralyžiuotą vyrą.
požymiai, į kuriuos lengva, bet nederėtų numoti ranka" width="1200" height="628" />
Pora susituokė prieš septynerius metus, ir abu žinojo, kad tai – jų tikroji gyvenimo meilė. Netrukus po vestuvinių žiedų sumainymo porai gimė kūdikis, kurį pavadino Adašu. Deja, jų laimė truko neilgai. Ir visa tai – dėl nelaimingo atsitikimo, kuris Halszkos vyrą pavertė „daržove“.Dabar Halszka nusprendė pasidalinti savo patirtimi – papasakoti apie skausmingą tragediją ir apie tai, kaip dabar atrodo jos kasdienybė:
„Mieli skaitytojai,
Aš nuolatos skaitau jūsų istorijas ir nusprendžiau pasidalinti savąja.
Kai Adašui buvo vieneri metai, mes nusprendėme keliauti atostogų į Mozūriją. Adomas rado gražų viešbutį prie vandens, ir aš buvau tiesiog sužavėta. Mano vyras buvo tiesiog pamišęs dėl vandens – čia jis galėdavo leisti valandų valandas. Ketvirtą mūsų atostogų dieną jis šoko į vandenį nuo tilto, ir tai buvo tikrai siaubinga mintis, nes vanduo buvo pernelyg seklus. Nors mano vyrui buvo suteikta skubi pagalba, o vėliau atliktos operacijos, tačiau tai nepadėjo… Penkerius metus jis buvo paralyžiuotas nuo kaklo iki pat pirštų galiukų…
Kai įvyko ši tragedija, man buvo 23 metai. Susidoroti su iškilusiais sunkumais tikrai nebuvo paprasta, tačiau aš privalėjau stengtis dėl mūsų visų. Iš pradžių man labai padėjo tėvai – jie budėjo ligoninėje, o tuomet, kai mano vyras buvo išrašytas, jam nupirko specialią lovą. Vėliau jie padėjo surasti Adašui darželį ir pasamdė Adomui slaugę – jie rūpinosi, kad aš galėčiau pradėti dirbti.
Turėjau pamiršti ne tik savo studijas, bet taip pat ir kitus planus, kuriuos teko atidėti vėlesniam laikui. Pirmiausia dirbau telemarketingo vadybininke, vėliau – sekretore…
Aš jau penkerius metus rūpinuosi Adomu, kuris daugiau niekada neatsistos ant savo kojų… Jis jau ne tas vyras, su kuriuo susituokiau būdama 21-erių. Turiu sąžiningai pasakyti sau, kad aš jo nebemyliu. Man jo gaila, bet nemyliu jo.
Neseniai sutikau kitą vyrą. Jo žmona mirė prieš dvejus metus nuo vėžio. Jis pakvietė mane priešpiečių, vėliau – vakarienės… Jaučiu, kad iš šių santykių galėtų kas nors išsivystyti, tačiau nenoriu palikti Adomo likimo valiai. Man tik 28 metai, mano draugai tik dabar pradeda kurti šeimas. Ar aš neturiu teisės būti laiminga vien todėl, kad mano vyras prieš 5 metus taip neatsakingai elgėsi? Ką daryti?
Ką darytumėte jūs, jei būtumėte jos vietoje? Ar ji turi teisę susikurti sau naują gyvenimą? O gal priešingai – ji turėtų likti su vyru?
