Mokykloje ir universitete įgyjame ne tik teorinių žinių, bet taip pat ir praktikos, kuri praverčia kasdieniame gyvenime. Na, bent jau turėtų taip būti. Nors neretai žinios yra pernelyg „sausos“, tačiau viskas priklauso nuo mokytojų ir dėstytojų.
Vienas medicinos dėstytojas nusprendė parodyti savo studentams, kaip ateityje jie turėtų elgtis savo darbovietėje.
Turbūt sutiksite, kad neplanuotas kontrolinis darbas yra būtent tai, ko nemėgsta nė vienas studentas, tačiau savo poelgiu dėstytojas dar labiau nustebino studentus. Į klausimyną jis įtraukė labai neįprastą klausimą: jis pasiteiravo, koks yra universitete dirbančios valytojos vardas.
Į šį klausimą studentai reagavo labai įvairiai. Vieni jų labai nustebo, o kiti pamanė, kad tai – pokštas, ir atsakymas į šį klausimą nebus vertinamas. Dauguma studentų stebėjosi, kodėl dėstytojas jų klausia tokio dalyko, kuris, anot jų, yra visiškai nesusijęs su studijomis.
Vienas drąsiausių studentų garsiai pasiteiravo: „Šis klausimas neturi jokios prasmės, tiesa?“ Dėstytojo atsakymas visus nustebino.
Dėstytojas griežtai atsakė, kad šis klausimas yra labai svarbus, ir jis taip pat bus vertinamas: „Profesiniame gyvenime jūs sutiksite įvairių žmonių. Kiekvienas jų bus savaip svarbus. Kiekvienas mūsų yra nusipelnęs pripažinimo, draugiško pasisveikinimo ir šypsenos“.
Svarbu mokyti studentus, kad kiekvienas žmogus yra nusipelnęs pagarbos. Deja, gana dažnai tiesiog pamirštame pasisveikinti su valytoju, kurjeriu ar kitu darbuotoju. O juk taip neturėtų būti, tiesa?
P. S. Valytojos vardas buvo Marija. Spėkite, kiek studentų pateikė teisingą atsakymą?
Tai, ką šis studentas padarė bendrabučio kambaryje, turėtų pamatyti visi
Guo Šijun, 20-metis iš Kinijos, visuomet buvo geras vaikinas. Jo mama yra protiškai atsilikusi dėl encefalito, kurį gavo, kai Guo dar buvo vaikas. Nuo to laiko Guo ir jo tėvas rūpinosi sergančia moterimi. Nepaisant gyvenimo sunkumų, jis visada buvo pavyzdingas mokinys ir studentas.
Padėtis smarkiai pablogėjo, kai Guo tėvas nukrito nuo aukštos vietos statybvietėje, kurioje dirbo, ir tapo paralyžiuotas. Berniuko seneliai rūpinosi sergančia vaikino mama, tačiau būtent Guo turėjo rūpintis sergančiu tėvu.
Nepaisant visų negandų, Guo įstojo į universitetą. Kad galėtų studijuoti ir kartu rūpintis tėvu, berniukas įtikino universitetą leisti jam gyventi bendrabutyje su savo tėvu.
Berniuko finansinė padėtis sunki, nes jis turi mokėti už mokslą, ką jau kalbėti apie kitus mokesčius ir maitinimas. Laimei, Guo yra puikus studentas ir sugebėjo gauti stipendiją už puikius mokymosi rezultatus. Kaip jis sako, jo gyvenimas nėra lengvas, bet jis dėl to neliūdi. Vaikinas priduria, kad baigus studijas viskas bus dar geriau.
Užuot atsisakęs svajonės studijuoti, berniukas nusprendė įtikinti universiteto valdžią leisti jam prižiūrėti sergantį tėvą bendrabutyje.
Guo pastatė specialią konstrukciją, leidžiančią jam lengviau prižiūrėti tėvą. Jaunas studentas grįžta namo tarp paskaitų ir vis patikrina, ar tėčiui ko nors nereikia.
Vaikinui niekas nebūtų nieko sakęs, jei jis būtų nusprendęs nebesimokyti, tačiau berniukas nusprendė sunkiai dirbti ir mokytis, kad įveiktų visus negandas.
Ši istorija įkvepia! Guo yra kovos su gyvenimo sunkumais pavyzdys.
