Koma yra didžiulė tragedija tiek pacientui, tiek jo šeimai. Rūpintis tokiu žmogumi yra sunku ir brangu.
Viltis yra tarsi sūpynės, kurios pakyla, kai išnyksta abejonės, o paskui vėl leidžiasi žemyn ir priverčia šeimą nustoti tikėti, kad žmogus kada nors pabus. Nepadeda ir tai, kad sergantis žmogus gali jaustis kaliniu savo kūne, girdėti viską aplinkui, bet nesugebėti parodyti gyvybės ženklų.
45 metų Lyndee gyveno Finikse su vyru ir sūnumi. Jie ją rado gulinčią ant grindų be sąmonės. Moteris buvo gyva, tačiau komoje. Niekas nežinojo, kas tai sukėlė.
Lyndee išbuvo komoje 12 metų. Jos artimieji prarado visas viltis, kad ji pabus. Jos smegenys nustojo veikti ir ji nereagavo į jokius dirgiklius. Jos atjungimas nuo gyvybės aparato atrodė geriausias sprendimas. Visa moters šeima atėjo su ja atsisveikinti.
Pačioje pabaigoje į Lyndee kreipėsi jos vyras. Skaudančia širdimi jis sušnabždėjo jai į ausį: „Kodėl tu nekovoji? Man tavęs reikia.“
Tada moteris netikėtai atsakė: „Bet aš kovoju!“
Ji pati tada nežinojo, kad tai pasakė garsiai. Moteris ir anksčiau buvo bandžiusi rėkti, bet jos balsas nesuskambo ir niekas jos negirdėjo.
Galima tik įsivaizduoti, kokia buvo ši akimirka visiems susirinkusiems. Emocijos turėjo lietis per kraštus.
Po kurio laiko Lyndee atsigavo. Jos būklės priežasties niekas niekada nepaaiškino. Nežinia, kas tai sukėlė ir kodėl moterį ištiko koma. Bet Lyndee pabudo ir papasakojo savo istoriją.
Moteris nežino, kiek laiko buvo sąmoninga, prarasdavo sąmonę ir vėl ją atgaudavo, kai kas nors būdavo šalia ir kalbėjo. Lyndee suprato, kad norima ją atjungti. Ji to bijojo ir kovojo.
Šiandien ji kreipiasi į šeimas, kurių artimieji yra komoje.
„Kalbėkitės su jais, tai labai padeda. Jie tikriausiai išgirs jūsų žodžius ir tai suteiks jiems jėgų kovoti.“
